Ir vėl, ekonomikos Fux’o blogas


Marina Melija: Verslas – tai psichologija; Organizacijų krizės

Posted in Knygos sukūrė 4FF on sausio 28, 2009

Leidykla: Alma littera

Leidimo metai: Išversta ir išleista 2008 m., Originalas 2005 m.

Rusų psichologės Marinos Melijos straipsnių rinkinys. Knygoje pateikiama pavyzdžių iš rusų oligarchų gyvenimo, verslo. Pagrindinė nagrinėjama knygos problema: Kodėl vieni geresni negu kiti? Nemažai rašoma apie verslininkų psichologiją, juos (ir aplamai visus) ištinkančias gyvenimo krizes, emocinį intelektą. Daug rašoma apie savęs analizavimą ir iš to sekančius pokyčius. Asmeniškai patiko jos aprašyti gyvenimo modeliai, “sudegimo” sindromas, gyvenimo vydurio krizė, vyrų ir moterų vadovų bruožai, jų tipai.

Knygoje norima aptarti ir verslininko, ir šeimos, ir organizacijos  elgseną, tačiau tam nagrinėti skiriami keleta straipsnių. Kartais norėjosi į viską pažvelgti giliau. Nagrinėjamos ir šeimos, vaiko ugdymo problemos, o situacijos tikros, iš psichologės klientų, dažniausiai rusų verslininkai.  Knyga labiau skirta vadybininkams.

Išsamesnę recenziją galite rasti čia.

Autorės knygoje išskirtos organizacijų amžiaus krizės:

Vieni metai: “Entuziastų maištas”. Maždaug prieš metus įkurtos bendrovės vadovas skundžiasi, kad darbai nepaskirtomi, vieną darbą puolą daryti visi, o kiti stovi vietoje. Pasorodo, kad bendrovėje neaiškus pareigų padalijimas ir apskritai struktūra. juk bendrovė kai kūrėsi ją sudarė giminaičiai, šeimos nariai. Viskas daroma bendrai, tačiau entuziastingai, pinigai ir darbai dalijami po lygiai. Laikui bėgant verslas išsisplėtė, tačiau kaip nebuvo sistemos, taip ir nėra. Viso to rezultatas – painiava, krizė ir vadovo nesupratimas kodėl tai vyksta.

Treji metai: “Kova už vaidmenį istorijoje”. Po trejų metų dažniausiai bendrovių vadovai susiduria su masinių darbuotojų išėjimu. Viso to priežastis: savęs pervertinimas. Darbuotojai, dirbantys nuo organizacijos veiklos pradžios, mano, kad jų indėlis į įmonę yra diesnis negų kitų, nes jie sugalvojo pavadinimą, atrado naujas nišas ir pan. Kiekvienas buvo įsitikinęs kad jis vertas eiti aukštesnes pareigas – trenkė durimis, to nesulaukęs. Bendrovė pradeda piknaudžiauti finansais, nes nebuvo aiškios atskaitomybės ir kontrolės sistemos.

Septyneri metai: “Šilta vietelė”. Po septyrių metų aukščiausių vadovų entuziazmas išblėso ir jie stengiasi tik palaikyti savo šiltą vietelę, išsaugoti privilegijas. Tuo tarpu darbuotojai kelia sau menkesnius uždavinius, išlaidos auga – pelnas mažėja, o nauji, kupini idėjų darbuotojai susiduria su sunkumais norint jas įgyvendinti, kurio kaltininkai – senolių valdžia. Organizacijje vyrauja intrigos, kiaulystės.

Dešimt metų. Tiek sulaukusios organizacijos įgauna vadovo bruožų. Labai išsiplėtusi (keleta gamyklų, dideli prekybos mąstai ir pan.) Oficiali ir neoficiali struktūra visiškai nesutampa. Senieji vadai užgyveno didelį turtą ir senai nieko naudingo neveikia. Veiklai vadovavo pavaduotojai. To pasekoje užduotys tiesiog “pakibdavo”. Kentėdavo žmonės, kapitalas, organizacijos laikas ir ištekliai. Senieji vadovai nieko nebedarė, o naujieji, kurie norėjo veikti, negalėjo dasikasti.

Pabrėžiu, kad autorė tokias išvadas padarė daugiausiai dirbusi su sovietinėmis organizacjomis. Dabar kiti laikai.


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s


%d bloggers like this: